Kaip atpažinti regos sutrikimus
Medikai patvirtina, kad toliaregystė ir kiti regos sutrikimai yra dažni sveikatos trukdžiai, kuriuos įveikti galima su pagalbinėmis priemonėmis. Visgi, panašu, kad didžiausia bėda būna tada, kai žmonės negali iki galo suprasti, kas juos kankina. Ar jiems reikalingi Biofinity lęšiai, ar neurologo, psichologo bei šeimos gydytojo konsultacija.
Kaip atpažinti regos sutrikimus
Dažniausiai toliaregystė išsivysto su amžiumi arba būna jau įgimta. Vaikus visada reikia stebėti, vesti juos pas gydytojus, žiūrėti, ar jie taip pat vystosi kitų vaikų atžvilgiu. Tai tikrai svarbu ir kiekvienas žmogus turi stengtis taip prižiūrėti savo vaikus, kad tokius dalykus galėtų gerai suprasti ir matyti. Tada paprastai ir gydytojai, ir mokytojai, ir tėvai gali pastebėti vaikų elgesio požymius, bylojančius apie regos sutrikimą. Geriau kuo anksčiau diagnozuoti ir pritaikyti reikalingas priemones: akinius ar lęšius. Vyresniame amžiuje taip pat yra tikėtini įvairūs regos pablogėjimai, tad ir tokiu metu reikia pasistengti ir stebėti save.
Kai kalta visai ne rega
Tačiau be to dar būna dažnai atvejų, kai žmogui atrodo, jog jam yra toliaregystė arba trumparegystė, o iš tiesų jam būna visai kas kita. Štai Diana pasakoja, kad ji galvojo, jog jai pablogėjo rega, nors iš tiesų tik pakriko nervai.
„Tuo metu studijavau ten, kur geriau būtų buvę to nedaryti. Krūvis buvo labai didelis ir dėl kai kurių paskaitų turėjau daug įtampos. O dar ir daug dirbt turėjau, ir tėvai sunkiai sirgo. Visa ši priežiūra ir rūpesčiai dažnai neleisdavo miegoti. Vieną kartą atėjau pirmadienį į paskaitą. Mums dėstė jaunas dėstytojas, į kurį aš dėjau viltis. Tikrai galvojau, kad jis bus vienas tų, kurie praskaidrins kasdienybę ir mums bus galima pradėti jaustis viltingai. Nes paskaitos būdavo sunkios ir neįdomios. Bet nuo pirmos paskaitos supratau, kad čia yra labai negerai. Dėstytojas tikrai dėstė labai monotoniškai, be to, galėjai jausti, kad jis jaučiasi nepatogiai dėl to, kaip dėsto. Galiausiai, jis dar ir jautėsi kažkaip prislėgtas, buvo nemalonu už jį. Buvo beprotiškai nuobodu, monotoniška. Bet jaučiau pareigą prieš jį atrodyti susidomėjusi. Po dviejų valandų tokio sėdėjimo, pajaučiau, kaip man ėmė lietis akyse vaizdas. Iš pradžių pamaniau, kad pažiūrėjau į saulę ir dėl to matau saulės zuikučius. Bet pusvalandžio bėgyje vaizdas taip išsiliejo, kad turėjau išeiti iš paskaitos. Paskui sužinojau, kad taip man buvo dėl įtampos“, – prisimena moteris.
